„Ką jie mums padarė“ – istoriniai iššūkiai verslo bendradarbiavimui ir partnerystei Lietuvoje ir kaip juos įveikti?

Kodėl Lietuvoje, net neva skatinančios būti veiklesniems ir atsinaujinti ūkio krizės sąlygomis vis neatsiranda platesnės verslo partnerystės pavyzdžių? Kodėl Lietuviai verslininkai dar nenoriai buriasi į atrodo, gana perspektyvias inovatyvaus verslo bendradarbiavimo formas, „klasterius“ (daugiau apie šią formą ir paramą jai http://www.kkt.lt/). Šalia viso kito, daug kas kaltina „sovietinę praeitį“ -- net jei ir „lietuvių tauta“ (bet kokia šių žodžių prasme) yra buvusi darbšti, tai sovietų okupacinis režimas ir jo piršti papročiai esą visą tai sugadino ir dabar „turime, ką turime“, t.y. vieną menkiausių darbo produktyvumo rodiklių ES, mažėjantį darbuotojų lojalumą ir stropumą (UAB TNS „Gallup“ ir UAB „Rait“ duomenys).

Šalia to dar galime pridėti vieną labiausiai psichologiškai stresuotų darbo jėgų ES (2007-8 metų EUROSTAT duomenys rodo, kad 71 procentas visų dirbančiųjų Lietuvoje patiria ilgalaikį psichologinį stresą darbe) ir tai, ką lyginamosios sociologijos tyrėjai vadina „bendra išankstinio nepasitikėjimo“ -- baimės būti „išdurtam“ (apgautam, nesąžiningai išnaudotam) menkiau pažįstamo, o kartais ir artimiau žinomo žmogaus. Žinoma, fone dar turime ir bendrą savižudybių ir psichinės įtampos lemtų kūno susirgimų (virškinimo sistemos, širdies ir kraujagyslių, odos lėtiniai susirgimai) statistiką, kuri yra labiau išskirtinai prasta, nei „normali“ likusios ES atžvilgiu (panašesnė į kitų posovietinių ES kraštų).

Ar bendras nepasitikėjimas, vis pasitvirtinanti vienas kito nesąžiningumo baimė, iš to kylantis valdingumu ir psichologine prievarta grindžiami darbo santykiai iš tikro yra lemti pusės amžiaus trukmės sovietų režimo, sovietų valdininkų ir prievartos institucijų poveikio dabartinėms brandesnių Lietuvos gyventojų kartoms? Ar jaunesnės kartos bus laisvesnės nuo šito ir ar verslas Lietuvoje bus sąžiningesnis, inovatyvesnis, labiau bendradarbiaujantis tarpusavyje ir veiklesnis, nei dabar?

Įdomių argumentų šių klausimų svarstymui pateikė Lietuvos psichologai.  Prieš pat 2010 metams ateinant pagaliau pasirodė žinomos Lietuvos suicidologės ir traumų psichologės Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“.  Autorė jau ilgesnį laiką nagrinėja, kiek traumuota yra mūsų visuomenė  per kelias paskutines kartas, kaip ilgalaikės psichologinės traumos (pvz. sistemingi grasinimai sunaikinti, fizinė ir psichologinė prievarta bei pan.) veikia tiek juos patiriančius, tiek jų vaikus tiesioginėms grėsmėms pasibaigus.

Nesąžiningumas, tarpusavio nepasitikėjimas ir prievartinis valdingumas iš to kylančioms tarpusavio baimėms numalšinti yra viena ryškiausių „kolektyvinių traumų“, paliktų sovietų režimo – mes nebuvome laisvi, ir tai savaime ir iki šiol yra, kas mus nuodija. Žinoma, negalime pasmerkti žmonių vien dėl to, kad jie išgyveno ir gyveno nelaisvės sąlygomis, lygiai kaip ir nekritiškai priimti dabartinių gyvenimo sąlygų ir beužgimstančių papročių:

„Man atrodo, kad čia reikia pagarbos, supratimo sau ir kitiems. Vis dėlto turime sakyti tiesą, bet tai turėtume daryti ne agresyviai. Mes išprotėtume, jei negalėtume savęs pateisinti. Žmogaus tokia natūra. Mes susėdę kalbėtis nesakome, koks aš netikęs, o dažniausiai kremtamės, ką kiti žmonės blogai padarė. Tiesos sakymas ir atjauta žmogui turi susiderinti.“
Ką tai reiškia nūdienos Lietuvos verslui? Sąžiningumas ir pasitikėjimų grįstas bendradarbiavimas dėl bendrai suvokiamų teigiamų veiklos tikslų – ar tai įmanoma agresyvioje, prievartinėje, stresuojančioje visus nepriimančius esminių sprendimų šių dienų darbo aplinkoje? Platesnis pasitikėjimas tarp vienas kitą gerai dar nepažįstančių galimų verslo partnerių, tarp vadovų ir naujai priimtų dirbti darbuotojų? Dėstytojų ir studentų? Tėvų ir vaikų? Valdininkų ir mokesčių mokėtojų?

Dr. Gailienė minėtoje citatoje akcentuoja tarpusavio pagarbos ir atvirumo dermę kaip tinkamą visiems vartoti priešnuodį. Pirmiausia dėl visko, kas asmeniškai skaudina ir trukdo bendradarbiauti ir pasitikėti vienas kitu, čia ir dabar, bet kurioje santykių situacijoje. Turint omeny mūsų ką tik minėtą statistiką, tai ypač aktualu darbo santykiams ir darbo produktyvumui verslo sektoriuje. Žinoma, verslo sprendimų priėmėjams (valdybų nariams, verslo vadovams) tai gali pasirodyti netikėtai sunku – argi gali „su visais“ darbuotojais „būti žmogiškas“? Ar nepradings darbas bereikalingame psichologizavime ir aiškinimiesi?

Berods, dr. Gailienė tinkamai diagnozavo – dabar pats laikas pradėti investuoti kuo daugiau pagarbos ir atvirumo, aiškesnių ir abipusiai gerbtinų tarpusavio ribų nustatymo tarp darbdavių ir darbuotojų. Praėjus 20 metų po sovietų sistemos žlugimo jau galime sau leisti įsivertinti ir aptarti, kas trukdo mums būti sąžiningais ir pasitikinčiais, kas trukdo jaustis laisviau ir geriau mūsų darbovietėse, nebekaltinant praeities šmėklų ir atrandant asmeninę atsakomybę veikti ir rinktis, kas mums abipusiai naudinga ir verta daryti.

Tad ar ne laikas verslo vadovams ir savininkams pareikalauti iš organizacinių mokymų konsultantų tarpusavio pagarbos ir atvirumo įgūdžių pratybų savo kolektyvams? Greičiausiai, geresni samdomo darbo produktyvumo rodikliai bus pasiekti, kai ir be specialių seminarų visi mes stengsimės kas dieną ir visur labiau pasitikėti ir atstatyti pasitikėjimą bėdoms atsiradus, nei bijoti ir kaltinti vienas kitą. Tai puiki ir paprastai įgyvendinama perspektyva visiems, norintiems, kad 2010 metai būtų ne tik pastarosios ekonominės, bet ir ilgalaikės Lietuvos verslo kultūros krizės įveikos pradžia.

A.Davidavičius, VšĮ LIC projektų konsultantas