Inovacijų ir inovacinės veiklos sąvokos. Ieškant žodžio „inovacija“ kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą – į XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijos teritorijoje tuo metu vartoto žodžio „inovacyon“, kuris išvertus pažodžiui reiškia „atnaujinimas“ arba „naujo pavidalo suteikimas esančiam daiktui“. Užsienio kalbose vartojami terminai: anglų kalboje – „innovation“ ir „novation“; rusų – „инновация“ ir „нововведение“.

Lietuvių kalboje vartojami du terminai – tarptautinis inovacija ir lietuviškas naujovė. Tikslinga būtų juos skirti pagal reikšmę: inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovę – kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, naujas gamybos ar vadybos organizavimo metodas).

Mokslinėje literatūroje vieno inovacijos sąvokos apibūdinimo nėra, įvairūs autoriai pateikia išsamesnius ir apibendrinančius arba kartais gana trumpus apibrėžimus. Pavyzdžiui, literatūroje yra pateikiamas toks apibendrintas inovacijos apibrėžimas: inovacija apskritai reiškia kompleksinį kūrimą, vystymą, visuotinį paplitimą ir efektyvų naujovių naudojimą įvairios žmonių veiklos srityse. Siūloma inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą. Turint omeny, kad procesas yra veikla, tai inovacinė veikla – veikla, kurios tikslas mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą su tolesniu diegimu vidaus ir užsienio rinkose (Kulviecas, 1991).

Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir plėtros kooperacijos programoje EUREKA inovacija traktuojama kaip procesas, kuriame tyrimų metu gautos žinios transformuojamos į naujus produktus ar paslaugas.

Japonijos vadybos sistemos specialistas K. Urabe pateikia tokį inovacijų turinio apibūdinimą: „Inovacijas sudaro naujų idėjų generavimas ir jų įgyvendinimas naujų gaminių, procesų ar paslaugų, kurie sąlygoja tiek nacionalinės ekonomikos ir užimtumo didėjimą, tiek pelno didėjimą inovacijas diegiančiai kompanijai“ (Urabe, 1988).

Inovacijos gali būti apibūdintos ir gana lakoniškai: inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju (Melnikas, Jakubavičius, Strazdas, 2000).

Kalbant apie inovacijos sąvokos interpretavimą ir apibūdinimą, būtina pabrėžti, kad, anot J. Schumpeterio, inovacijos yra daugiau ekonominis nei technologinis reiškinys. Kad ir koks būtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei nelems ekonomikos ar grynojo pelno didėjimo. Tam, kad iš inovacijos įmonė galėtų gauti grynojo pelno, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginti su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju grynojo pelno sąvoka reiškia pelną, sukurtą vien įdiegtomis inovacijomis, be pelno, atsiradusio dėl kitų veiksnių – darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t. t. (Шумпетер, 1982).

Literatūroje esti nuorodų į tai, kad inovacija – tai antrepreneriškos vadybos instrumentas, padedantis pokyčius panaudoti kaip galimybę sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Dėl inovacijų ekonominiai ištekliai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriama naujų išteklių, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliame lygmenyje (Evans, 1987; Henry, Walker, 1991).

Šiuo metu plačiai vartojamas šis, visus inovacijų tipus apibūdinantis, terminas: inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus (RIS/RITTS Guide, European Commission; OECD; Inovacijų versle programa).

Kiekvienas inovacijų sąvokos variantas atskleidžia naujų inovacijų bruožų, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.

Inovacija nėra vien mokslininkų, gamybininkų ar verslininkų interesų objektas, tai įvairialypis procesas, kuriame dirba skirtingos įmonės (valstybės/valdžios institucijos, verslo partneriai, tiekėjai, klientai, konsultacinės kompanijos, inovacijų įgyvendinimo paslaugų organizacijos / agentūros, ekonominės plėtros agentūros, verslo asociacijos, mokslo institucijos, finansinės institucijos ir kt.). Todėl būtina, visų pirma, inovacijas įvardyti įsisavinimo kontekste, kaip pažangos procesą, kuriame tikslingai bendradarbiauja įmonės ir jų partneriai.

Apibūdinant konkrečias inovacijas, kartais turimi galvoje tik nauji produktai ar naujos paslaugos. Tai klaidinga nuostata, nes tokia inovacijų samprata būtų pernelyg siaura. Žinoma, didelė dalis inovacijų yra sėkmingai pritaikyti išradimai, sukūrę naujus produktus ar paslaugas. Bet dažnai produktai tobulinami ar pritaikomi naujiems poreikiams tenkinti, jiems randamos naujos rinkos. Taigi nauji darbo metodai bei naujos rinkos irgi yra inovacijos.

Kartais neteisingai manoma, kad inovacija – tai visiškas originalumas, t. y. absoliučiai viskas, kas iki tol buvę nežinoma. Iš tikrųjų inovacija – tai seniai žinomi dalykai ir tik maža dalis esminių naujovių. Dažniausiai inovacija – tik mažas patobulinimas.

Norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos są­vo­ka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuos­ta­tomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi sa­vo prie­monėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų for­ma­vimas ir įgyvendinimas. Toks apibendrintas požiūris į inovacinę veiklą yra akcen­tuo­jamas įvairiuose literatūros šaltiniuose.

Pabrėžtina, kad svarbiausias kiekvienos veiklos, taip pat ir inova­ci­nės, subjektas yra žmogus. Veiklos procese žmogus su kiekvienu daiktu sąveikauja ne kaip šiam daiktui svetimo poreikio ar tikslo reiškėjas, o atsi­žvelgdamas į to daikto prigimtį ir ypatybes. Jis išmoksta valdyti daik­tą, padaro jį savo veiklos matu ir objektu, kartu tenkindamas savo ir visuomenės poreikius. O poreikiai savo esme yra savotiškas pažangos ka­talizatorius, nes žmogus, tenkindamas juos per tikslinę veiklą, pa­žįs­ta gam­tos paslaptis, daro atradimus bei kuria kokybiškai naujas ma­te­ria­li­­nes ir dvasines vertybes.

Naujas žinias kuria žmonės panaudodami savo kūrybinį ir protinį potencialą bei jau turimas žinias. Žinių kūrimo procese svarbus vaidmuo tenka kolektyviniam darbui.