Mergina, kuri bandė išspręsti maisto švaistymo problemą

Darbų paklausa bėgant metams sparčiai keičiasi, rašo „The Economist“. 41 šalyje atlikta penkiolikmečių apklausa parodė, kad 4 iš 5 apklaustųjų pasirinko tradicines, tokias kaip gydytojai, mokytojai, verslo vadybininkai ar teisėjai, profesijas. Tačiau daugelio žmonių patirtis rodo, kad po daugybės metų tie patys žmonės dirbs pagal profesiją, apie kurią paauglystėje nieko nenutuokė. Visgi yra žmonių, kurie save trokštamoje srityje realizuoja nuo pat mokyklos laikų ir toje srityje jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Būtent tokia yra mūsų pašnekovė Gabija Imbrasaitė, kuri, būdama dvyliktokė, Europos Parlamente ir Komisijoje pristatė ne vienerius metus trukusio tyrimo rezultatus. Skaitytojams Gabija papasakos, kas ją pastūmėjo prisidėti prie globalių problemų sprendimo pasitelkiant mokslą ir kokių iššūkių pažeria mokslininko darbas.

Būdama dvyliktokė, dalyvavai tarptautinėje gamtos tyrimų savaitėje, pristatei savo projektą „Bioplastiko su mėlynuoju pelėsiniu grybu Penicillium roqueforti poveikis kriaušių nokimui ir laikymuisi“, už tai buvai apdovanota ir pakviesta į Europos Parlamentą ir Komisiją pristatyti savo tyrimo. Kas labiausiai tave skatina, motyvuoja užsiimti būtent tokia veikla, turint omeny tai, kad tyrimai – ne vienos dienos darbas? 

Sukurti ką nors naujo beveik niekuomet nebus greitas procesas. Esu labai užsispyrusi. Būtent ši savybė man padėjo neprarasti motyvacijos dirbant prie šio projekto. Norėjau  pamatyti, koks gali būti maksimalus rezultatas, jei iš tiesų nuoširdžiai dirbsiu prie šio projekto ir kur tai mane gali nuvesti. Tuo metu jau žinojau, kad noriu stoti į mediciną, tad sau įvardinau šį darbą, kaip mokslinio darbo rašymo praktiką ir nuoširdžiai mokiausi, nes žinojau, kad vienu ar kitu atveju šis projektas padės man tobulėti. Labai nemėgstu bet kokio darbo mesti viduryje, tad jaunųjų mokslininkų konkurse dalyvavau tol, kol laimėjau pirmą vietą. 

Šiuo metu studijuoji mediciną Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kodėl pasirinkai būtent šias studijas? Kaip sekasi mokytis ir kas labiausiai džiugina šiose studijose?

Tie kas pažįsta mano šeimą, juokais sako, kad medicina mano kraujyje. Mano bobutė buvo Kauno Klinikų akių ligų skyriaus vedėja, o mano mama iki dabar dirba toje pačioje klinikoje, oftalmologe. Vis dėlto aš iki gimnazinių klasių sakiau, kad šios specialybės nesieksiu. Tačiau bręsdama, kaip ir visi bendraamžiai, pradėjau ieškoti savo pašaukimo ir to, kas man teikia daugiausia džiaugsmo. Greitai supratau, kad mano pašaukimas yra padėti kitiems. Renkantis specialybę ir turint tokį pašaukimą, atsakymas, kuo noriu būti, iš tiesų atsirado pakankamai greitai.

Mokytis sekasi neblogai, vis dėlto planuose atsirado noras perstoti labiau į biotechnologijas orientuotą studijų programą, nes su savo išradimu šiemet pradėjau kurti startuolį. Stengiuosi būti atvira naujoms galimybėms, tad dar nežinau, kokią studijų programą galiausiai baigsiu. Man dar tik 20 metų ir, manau, kad tai ir yra laikas ieškoti savęs bei klysti. Nepaisant šių minčių apie kitas programas, medicinos studijos man labai patinka. Jeigu reikėtų išskirti labiausiai patikusius modulius, įvardinčiau histologiją (mokslas apie audinius), biochemiją ir mikrobiologiją. Ir žinoma, negaliu nepaminėti nuostabių žmonių, kuriuos sutikau savo kurse. Be šalia esančių draugų studijos tikrai būtų žymiai didesnis išbandymas, tad esu labai dėkinga turėdama tokius nuostabius žmones šalia.

Su tokiais kaip tavo pasiekimais tikriausiai nesunkiai būtum įstojusi į geriausius pasaulio universitetus. Kodėl pasirinkai studijas Lietuvoje? 

LSMU yra labai stiprus universitetas medicinos mokslų srityje, tad nusprendžiau, jog man tiek ekonomiškai, tiek mokslų kokybės prasme čia studijuoti būtų naudinga. Mokydamasi gimnazijoje beveik niekuomet negalvojau apie stojimą į užsienį ir nežinau, ar tam trūko drąsos, ar tiesiog labai stipriai myliu savo gimtąjį kraštą.

Kokie svarbiausi būdo bruožai reikalingi mokslininkės darbui? 

Visi bruožai, kurie reikalingi bet kokiam geram specialistui ir geram žmogui. Mokslininkas yra žmogus, siekiantis rasti atsakymą į klausimą, tad geras mokslininkas turi būti smalsus, užsispyręs, pripažįstantis savo klaidas, tačiau nenustojantis ieškoti. Vis dėlto šioje specialybėje didelių rezultatų beveik niekada negali pasiekti vienas, tad mokslininkas taip pat turi būti žmogiškas, gebantis prašyti pagalbos, paprastas žmogus. Na ir, žinoma, mokslinėje srityje dirbantis žmogus turi žinoti, kada patylėti, nes intelektinės vagystės moksle vis tik yra nemenka problema.

Papasakok plačiau apie savo pristatyto tyrimo esmę. Kuo šis projektas prisidėtų prie globalių problemų sprendimo? 

Mano projekto produktas yra sukurta danga vaisių bei daržovių apsaugojimui nuo ankstyvo gedimo. Šiuo metu viena didžiausių ekologijos problemų yra maisto išmetimas, nes jis labai nenaudingas tiek ekonomiškai, tiek sukuriamomis CO₂ emisijomis, kurios stipriai prisideda prie klimato atšilimo. Mano sukurta plėvelė yra daroma iš nebrangių medžiagų, tad gali būti pritaikoma kaip nebrangus ekologinis sprendimas. Nuo vaisiaus ją galima pašalinti nuplaunant – tai privalumas, kurio neturi kitos šiuo metu naudojamos vaisių išsaugojimo priemonės (vaškas ir imazalilas). Be to, ji yra gaminama iš maistinių medžiagų, tad net jei žmogus suvalgo vaisių su šia biodanga, žalingo poveikio nėra (aš pati esu puikus to pavyzdys).

Kuri mokslinio darbo tyrimų dalis tau yra pati įdomiausia? 

Labiausiai man patinka darbas laboratorijoje bei idėjos kūrimas. Idėjos kūrimo metu tenka prisiversti į sprendžiamą problemą pažvelgti iš kuo daugiau pusių, kartais sugalvoti tuo metu nerialiai skambančių sprendimo būdų. Na, o laboratorijoje savo idėją tenka išbandyti iš tiesų ir juk be galo įdomu yra dirbti prie to, kad tavo minčių kūrinys išvystų dienos šviesą, įgautų formą ir taptų realybe.

Kokios dar tyrimų sritys be aplinkosaugos tave domina? 

Esu medicinos studentė, turinti patirties biotechnologijų srityje, tad šių abiejų mokslo sričių naujovės mane labai domina. Be to, mėgstu skaityti apie kosmoso tyrimus, nes man tai viena iš sričių, kuri padeda tolimiausius visatos kraštus priartinti prie mūsų gyvenimo bei leidžia suprasti, kokie maži esame ir mes, mūsų pasiekimai bei problemos.

Jei nuspręstum kardinaliai pakeisti savo veiklą, ką pasirinktum ir kodėl? 

Atsimenu, kad vienuoliktoje klasėje labai norėjau stoti į vaidybą, tačiau vėliau supratau, kad nesu tam tinkamas žmogus. Šiandien man sunku save įsivaizduoti dirbančią kitur, todėl paklausiau artimiausių draugų, kur jie matytų mane. Na ir be šmaikštaus atsakymo – „šuniukų prižiūrėtoja“, jie paminėjo vintažinių rūbų parduotuvės savininkę ar drabužių dizainerę. Ir tai iš tiesų skamba kaip man tinkantis darbas, mėgstu domėtis septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų mada bei kultūra. Tad atsakydama į klausimą, teigiu tikriausiai dirbčiau vintažinėje rūbų parduotuvėje. 

Mokslininkai yra itin svarbi visuomenės dalis, kuri lemia ir kuria žmogaus tolesnį vystymąsi. Ar nejauti baimės patirti spaudimo ateityje dėl pasirinktos veiklos srities? Ką šios srities atstovui yra sunkiausia atlaikyti? 

Kol kas dar nedrįsčiau savęs vadinti „mokslininke”, nes iki dabar sukūriau vieną produktą, tačiau iš to, ką esu patyrusi iki dabar, matau, kad spaudimą gali patirti bet kurios specialybės žmogus. Neturintis baimės niekuomet neturės progos būti drąsus, todėl nesėkmės baimė tuo pačiu gali ir stabdyti, ir įkvėpti.

Manau, sunkiausia kuriant yra gauti neigiamą atsakymą. Vis dėlto teisingiausiai apie šią baimę yra atsakęs Tomas Edisonas, kai jo paklausė, kaip jis jaučiasi dėl to, kad elektros lemputės sukūrimui jam prireikė daugybės nesėkmingų bandymų: „Man ne nepasisekė. Aš tik sužinojau 10 000 būdų, kaip neišrasti elektros lemputės“.

Kokie yra tavieji „kelrodžiai“, autoritetai tyrimų srityje, apskritai – žmonės, kurie tave įkvepia? 

Nenoriu sutapatinti autoriteto su įkvepiančiais žmonėmis, tad norėčiau šias sąvokas atskirti. Nemanau, kad galėčiau išskirti vieną asmenį, kurį laikyčiau autoritetu, nes klysti žmogiška, todėl kiekvienas žmogus turės kokių nors trūkumų, o sekti norisi mokytis tik iš geriausių žmogaus bruožų ir savybių.

Kalbant apie įkvėpiančias asmenybes, jų turiu nemažai. Pirmiausia, tai mano tėvai, kurie išaugino užsispyrusią perfekcionistę, tačiau nepamiršo kaip svarbu, nepaisant pasiekimų, būti geru žmogumi; taip pat mano brolis, kuris man parodė, kad meilė - tai sakyti tiesą; ir, žinoma, mano draugai, kurie išmokė daugybės mažų, bet svarbių dalykų: domėtis politika ir poezija, parodė, kad nebaisu naktį pasiklysti nei nepažįstamo miesto gatvėse, nei minčių labirintuose. Taigi, šeima ir draugai yra mano maži herojai, kurių pavyzdžiai mane augina ir įkvepia kasdien, na, o kalbant apie žymius įkvepiančius žmones, noriu išskirti Freddie Mercury, Elton John, Rosalind Franklin ir Marie Curie. Dvi moterys, tapusios mokslininkėmis, kuomet labai nedaug moterų baigdavo universitetus, ir du vyrai muzikantai, kurie savo laikams, dėl plačių pažiūrų bei laisvų idėjų, atrodo buvo gimę per anksti. Visi šie keturi žmonės mane įkvepia siekti savo tikslo, nes kaip ir jiems, taip ir kiekvienam iš mūsų, kuriant kažką naujo, aplinkybės niekuomet nebus idealios, tačiau, jei išliekame užsispyrę ir tvirti sunkumų akivaizdoje, galime augti. Juk ir svarbiausia kasdien įveikti save, kad kitą rytą atsibudus žinotum, jog nors šiek tiek paaugai.

Jei mokslininko darbą norinčiam pasirinkti jaunam žmogui reikėtų pasakyti vieną priežastį, kodėl verta pasirinkti tokią veiklą, ką pasakytum? 

Tai pilnas kūrybos darbas. Jame galima rasti daug įstabių bei paprastų dalykų. Oskaras Vaildas, kartą pasakė, kad „logika yra paskutinis išsigelbėjimas neturintiems vaizduotės”. Tad norintys, gali remtis kitų sukurtomis formulėmis ir tiesomis, tačiau kūrybingieji gali kurti bei atrasti tai, ko dar nepastebėjo kiti.

Šaltinis: Žinau viską