Kovo 28 d.

K. Vizbaras. Mokslo bendruomenė Lietuvoje iniciatyvi, bet veikiama spontaniškai

2019-08-26 12:50 Dalintis:

Komercializuoti mokslinius tyrimus nėra lengva, ypač jei tai investicijoms imli aukštųjų technologijų sritis. Tačiau pavyzdžių, kai mūsų šalies mokslininkai sėkmingai žengia iš akademijos į industriją, vis daugėja. Kieno tai nuopelnai? Kristijonas Vizbaras, vienas iš bendrovės, gaminančios lazerius karinei pramonei, dirbančios su NATO, taip pat išradinėjančios medicinai skirtus jutiklius, „Brolis Semiconductors“ įkūrėjų, tvirtina, kad valstybės institucijos neturėtų suskubti segtis medalių už „palankios verslui aplinkos kūrimą“. Visi  laurai, anot jo, kol kas priklauso pačiai bendruomenei.

Nuo akademijos prie industrijos

Lietuvoje bakalauro studijas pabaigęs K. Vizbaras mokslus tęsti nusprendė užsienyje. Pagrindine tokio sprendimo priežastimi pašnekovas įvardina jį dominusių studijų nepatrauklumą Lietuvoje.

„Kai pradėjau studijuoti bakalauro pakopoje, mes dar net nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Retas mokslininkas galėjo realizuoti save, nes paprasčiausiai nebuvo nei su kuo atlikti mokslinius tyrimus, nei už ką. Man tai atrodė nepatrauklu. Kadangi netolimoje ateityje nenusimatė jokių prošvaisčių, tiesiog nemačiau perspektyvos“, – savo, kaip mokslininko, karjeros pradžią prisimena K. Vizbaras.

Kalbėdamas apie jį dominančias puslaidininkines technologijas, „Brolis Semiconductors“ bendraįkūrėjas pasakoja Lietuvoje jautęsis kaip informacijos vakuume. Esą nebuvo nei techninės bazės, nei žmonių, kurie išmanytų temą ir turėtų bent kiek aktualių žinių.

„Buvo du pasirinkimai: arba galėjau rinktis kitą studijų kryptį, arba išvykti į užsienį. Nusprendžiau išvykti, nors baimių nestigo. Nežinojau, kaip viskas vyksta užsienyje, buvo sunku įsivertinti savo perspektyvas, buvo daug netikrumo – maniau, kad ten visi viską moka. Visgi ir ten ne šventieji puodus lipdo“, – šypteli pašnekovas.

Magistro studijas Švedijoje pabaigęs K. Vizbaras mokslus tęsė Vokietijoje, kur įstojo į doktorantūrą. Mintis kurti verslą pašnekovui išsikristalizavo trečiaisiais doktorantūros metais. Tokių pasvarstymų būta ir anksčiau, bet tikslų, užrašytų ant lentos, nebuvo – visa tai susiklostė kaip natūrali tąsa.

Tiesa, K. Vizbaras neslepia, kad su broliais įkūręs verslą atitolo nuo akademijos ir kol kas disertacijos nesigynė, tačiau tai didelės reikšmės jo veikloje esą neturi. Industrijoje, kitaip nei akademijoje, mokslo laipsnis įtakos neturi, svarbiausia – žinios.

„Visa tai, kuo aš dabar užsiimu, yra apie 90 proc. tęsinys to, ką dariau doktorantūros metu. Net ir dirbant verslo sektoriuje, mano mokslinės žinios tiktai pagilėjo, mano, kaip mokslininko, kokybė pagerėjo“, – pastebi K. Vizbaras.

Mokslo komercializaciją sieja su naujais finansiniais įrankiais

Didėjančio mokslinių tyrimų komercializavimo K. Vizbaras nesieja su kartų kaita.

„Negalėčiau teigti, kad mokslinių tyrimų industrijoje atgimimas yra susijęs su didesniu jaunų tyrėjų verslumu. Atsigręžkime į biotechnologijos ar lazerių mokslo segmentą. Kiek galėtume įvardyti įmonių, įkurtų per pastaruosius penketą metų? Vieną, dvi, galbūt nei  vienos. O kiek tokių įmonių įkurta laukiniais 90-aisiais? Tikrai virš 10. Tie žmonės, kurie dabar skaičiuoja penktą–šeštą dešimtį, savo laiku tuometinėje geopolitinėje situacijoje buvo tokie kaubojai, kaip retas kuris šiandien“, – svarsto pašnekovas.

Aktyvesnis mokslininkų dalyvavimas versle, K. Vizbaro teigimu, yra apie 2010 m. Lietuvoje atsiradusių naujų finansinių įrankių, tokių kaip angelų fondai ar rizikos kapitalo fondai, pasekmė.

Vienu iš finansinių įrankių – privataus kapitalo fondo „LitCapital“ investicija – steigdami savo verslą, pasinaudojo ir broliai Vizbarai.

Sąlygos kurtis aukštųjų technologijų įmonėms 

Paklaustas apie sąlygas grįžti po studijų užsienyje ir įkurti verslą  Lietuvoje, K. Vizbaras skuba akcentuoti: „Jokie politikų planai ar lozungai nesugrąžins žmonių. Žmonės grįš tada, kai čia atsiras galimybės save realizuoti ir gauti panašią arba net tokią pačią savo įdirbio grąžą, kaip ir kitur.“ Prieš įkuriant „Brolis Semiconductors“, puslaidininkinių technologijų srityje darbo vietų Lietuvoje nebuvo nė vienos, todėl galimybę grįžti reikėjo susikurti.

„Įžvelgėme didelę galimybę komercializuoti mūsų mokslinius tyrimus. Technologija buvo pakankamai subrandinta. Tuo metu su broliais svarstėme, kad praleidę tokį palankų momentą, galbūt praleisime vienintelį tokį gyvenime. Atrodė būtų nusikaltimas tuo nepasinaudoti. Galvojome, kad jeigu pavyksta sėkmingai komercializuoti, tuomet koks skirtumas, kurioje Europos Sąjungos šalyje stovi mūsų gamykla. Atsirado bent jau teorinė galimybė grįžti į Lietuvą“, –  svarstymais dalinasi pašnekovas.

Domėtasi galimybėmis steigti verslą ir užsienyje, tačiau noro grįžti į Lietuvą, pasak K. Vizbaro, buvo daugiau. Juolab kad darbo vietų kūrimas ir naujos technologijos pritaikymas savo šalyje, atrodo, kur kas prasmingesnis. Reikėjo tik pritraukti užtektinai finansų.

„Tuo metu, 2011-aisiais, atsiradus naujiems finansiniams įrankiams, Lietuvoje buvo daugiau pinigų negu idėjų. Tad atėję su idėja, konkrečiu verslo planu ir siekiu sukurti proveržį aukštųjų technologijų sektoriuje, sulaukėme daug investuotojų dėmesio. Investuotojų paieškos buvo labai greitos. Tai didelis Lietuvos pranašumas – esant mažai bendruomenei, garsas čia sklinda labai greitai, visi vieni kitus žino“, – pastebi pašnekovas.

Besteigiant ir toliau plėtojant savo verslą, K. Vizbaras sako pasigedęs politinių iniciatyvų, gerinančių Lietuvos aplinką verslui. Anot jo, sąlygomis steigti aukštųjų technologijų įmones Lietuva negali konkuruoti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Taip K. Vizbaras teigia, Lietuvos verslo aplinką palygindamas su Belgija ir Šiaurės Airija, kur įsteigti bendrovės „Brolis Semiconductors“ padaliniai.

„Tiek Belgijoje, tiek Šiaurės Airijoje siūloma daug lengvatų infrastruktūrai, darbuotojų atlyginimams, taip pat mokestinės lengvatos. Šiose valstybėse aukštųjų technologijų plėtra laikoma strategine kryptimi. Tad daroma viskas, kad jaunas verslas galėtų augti ir klestėti, – dėsto pašnekovas. – Jauno ir nedidelio verslo skatinimo atžvilgiu Lietuva, deja, bet neturi kuo pasigirti. Pragyvenimo lygis Belgijoje yra vienas aukščiausių pasaulyje. Palyginti su Lietuva, jei neklystu, pragyvenimo lygis Belgijoje yra 1,7–1,8 karto didesnis. Nepaisant to, išlaikyti aukštą pridėtinę vertę kuriančius darbuotojus Belgijoje, pritaikius visas mokestines lengvatas, mūsų įmonei kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Tad klausimas, kur labiau verta steigti verslą – Lietuvoje ar Belgijoje – tikriausiai nekyla. Juolab kad Lietuvoje aktualių žinių stinga ir šiandien, o Belgijoje žmonės, baigę aukštąsias mokyklas, jau yra puikiai pasiruošę darbo rinkai. Kartu ten didelė mokslo ir verslo integracija, gerai išvystyta infrastruktūra.“

Žmogiškojo kapitalo paieškos sudėtingėja

Kaip teigia K. Vizbaras, bendrovėje „Brolis Semiconductors“ Lietuvoje dirba lietuviai, Belgijoje – belgai, Šiaurės Airijoje – taip pat vietiniai. Tiesa, darbuotojų paieška Lietuvoje tampa vis didesniu iššūkiu.

„Mūsų įmonės branduolys – tai yra tie, kurie sukuria daugiausia pridėtinės vertės, – rinkai pasiruošė ne universitete. Mes juos dar jų bakalauro studijų metu pritraukėme kaip praktikantus. Iki pasaulinio lygio specialistų jie užaugo patys, kartu su įmone. Šiandien mes siekiame pritraukti ne vien tik perspektyviausią jaunimą, bet perkame specialistus ir iš darbo rinkos. Stengiamės formuoti stiprią komandą. Kandidato amžius mūsų sprendimo nelemia, viską lemia žinios ir gebėjimai“, – tvirtina „Brolis Semiconductors“ bendraįkūrėjas.

Sprendimų priėmėjams linki drąsos

Paprašytas įvardyti, kokius esminius uždavinius turėtų suskubti įgyvendinti sprendimų priėmėjai, norėdami užtikrinti, kad šalyje formuotųsi nauja, stipri ir talentinga mokslininkų karta, pirmiausia K. Vizbaras linki atrasti valios, nustatant strategines Lietuvos ūkio vystymosi kryptis.

„Kaip Lietuva mato save ateityje – kaip agrarinę ar kaip aukštųjų technologijų šalį? – perklausia pašnekovas. – Jeigu turime viziją tapti aukštųjų technologijų šalimi, tuomet metas apsibrėžti, kur šalis yra stipri ir kokias kryptis turėtų pasirinkti. Jeigu turime kelias dešimtis prioritetų, kryptingą judėjimą įsivaizduoti pernelyg sunku. Lietuvai, manau, pakaktų 3–5 strateginių krypčių. Šioms atitinkamai turėtų būti skiriamos lėšos. Tik tuomet bus galima tikėtis gerų rezultatų.“

Visgi jis priduria, kad tai – ilgalaikis sprendimas. Net jeigu šiandien pat pradėtume kryptingai investuoti, vargu ar pamatytume rezultatus anksčiau negu po 20 m. O kuris politikas, užuot, kaip įprasta, mąstęs 2–3 metų perspektyvoje, atras drąsos priimti greito efekto neatnešiantį sprendimą? Anksčiau rinkos mažumą įvardinęs kaip teigiamą dalyką, šiame kontekste K. Vizbaras dvejoja: „Mažoje bendruomenėje visi vieni kitus gina ir saugo. Reikalingi sprendimai nepriimami, paprasčiausiai nenorint nukirsti šakos, ant kurios patogiai sėdi tavo artimas.“

Kaip bebūtų, pašnekovas tiki, kad gerovė šalyje ir toliau bus kuriama žmonių asmeninėmis iniciatyvomis. Ar Lietuva gali geriau? K. Vizbaras neabejoja: „Žinoma! Galbūt net dešimt kartų geriau. Bet tam neužtenka spontaniškai vykstančių bendruomenės iniciatyvų. Tam jau reikia strategijos.“

Šaltinis: Agenda.

Autorius: Rūta Jadzevičiūtė.

Pasidalinkite savo nuomone

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Privalomi laukai pažymėti*

icon-search icon-time icon location